BDK Pas Ce Soir

Mieste jau šėlsta ruduo, pasikvietęs į svečius rytmečio vėsą, drėgmę ir šėlstantį vėją, kuris be gailesčio nurenginėja medžius ir akiplėšiškai bučiuoja juodąsias aronijas. Su juo mes jau spėjome susipažinti, kai jis gaivališkai mėgino išplėšti iš rankų skėtį ir lietumi, tarsi odinio botagėlio kirčiais, slydo mano skruostais.

Mėginau prisidengti delnais, saugoti akis ir širdį, o jis piktdžiugiškai kvatodamas plėšė nuo manęs rūbus, vėlė plaukus ir nepailsdamas lindo bučiuotis.

Stūmiau jį nuo savęs, bėgau tolyn, o jis vijosi ir pergalingai kvatojo, lyg pirštais, pavymui caksėdamas rudeniško lietaus šluotražiais.

Grįžusi namo savyje pajutau nedovanotiną nuodėmės geismą. Uždegiau šviesą, susiradau patį ryškiausią lūpdažį, plonytes juodo šilko prisegamas kojines, su nuostabaus ažūro krašteliais ir, išsinėrusi iš visų drabužių, pasileidau plaukus.

Lėtai judinau klubus ir iškėlusi rankas neskubėdama glosčiau sau akis, skruostus, lūpas, mėgaudamasi užliejančia svaigios erotikos banga ir laukdama artėjančios atomazgos… Apkvaitęs iš netikėtumo vėjas stebėjo anapus stiklo. Nusišypsojau jam gaivališko ryškumo lūpomis ir pirštais glostydama juodo šilko apgaubtas kojas, pravėriau langą:

-Tik ne šį vakarą, tik ne šiąnakt, - kvatodama sušukau suakmenėjusiam vėjui ir užvėrusi langą užtraukiau užuolaidas.

Pas Ce Soir – nuostabiausias svarainių, imbiero ir juodųjų pipirų aromatas, kvepiantis apelsinų žiedais, jazminais ir beprotiškiausia trauka, kuriai neįmanoma atsispirti. Tik ne šiandien, ne šį vakarą, ne šią naktį...