Choix Une Nuit

Žinau, Tu paimsi mane už rankos ir išsivesi į naktį skaičiuoti žvaigždžių.

Basas mūsų pėdas glostys iškritusi rasa, tarpupirščiuose glaustysis smėlio smiltys, o tu vesi į naktį, vis paspirdamas pakeliui sutiktus kankorėžius, nuo medžių šakų braukdamas voratinklius ir vėjui kuždėdamas į ausį: būk geras, nurimk šiai nakčiai…

Mes eisime miško keliuku, paskui suksimės link kopų, kur, apglėbęs mane per liemenį, parodysi horizontą.

Į mus žemyn pažvelgs naktis ir išsitraukusi juodą aksomą pakvies suskaičiuoti pabirusius deimantus.

Mėginsiu skaičiuoti, bet tavo bučinyje pasimes visos jau suskaičiuotos ir dar neatrastos žvaigždės… O naktis jas vis žers ir žers, tarsi iš rėčio. Ir nebeįmanoma taps ją sustabdyti. Kaip ir Tavęs.

Tavo bučiniai drąsės, ir, leisdamiesi gylyn, beprotiškai jaudins.

Sudrėksiu nuo rasos ir jaudulio, nuo žvaigždžių, kurios tarytum liudininkės fiksuos kiekvieną akimirką. Manimi ims ristis bangos… viena… antra… trečia… ir palaimingas atoslūgis, po kurio ir vėl atsiris banga…

Turbūt aš jūra, - pasakysiu tau į ausį.

Tu pridėsi pirštą prie mano lūpų ir parodysi dar vieną žvaigždę.

Pačią ryškiausią šią naktį, kurios nepastebėjome. Ji pastebėjo mus, - pasakys Tavo lūpos, iš kurių aš atsigersiu paslapties. Naktis tyliai susirinks savo deimantus, vieną palikusi dovanų.

Ar sugebėsiu pareiti atgal, nepakalbinus vėjo… Jis vis dar nurimęs kantriai lauks prie tako…

Une Nuit – nakties bučinys, suvirpinęs jautriausią sielos stygą, gintarinė ašara, nusiritusi eglės kamienu, vėjyje virpantis šafrano dvelksmas, drugelis, plazdantis jazmino sparnais ir paslaptingas kedro atodūsis, kurio paunksmėje išsilieja paslaptis. Net neabejok – Tu jos verta…