Frederic Malle (Dominique Ropion) Veviter Extraordinaire

Vidurnaktį jis pakirdo iš keistai jaudinančio sapno. Susijaudinęs ir neprataręs nei žodžio jis susirinko teptukus, skiediklį, dažų tūteles, pasiėmė sulankstomą molbertą ir tyliai, kad neprižadintų visų saldžiai miegančių, išėjo į mišką. Nakties vėsa apgaubė jį medžiais, samanota paklode ir gyvybe, kuria pulsavo miškas. Jo kūną aptraukusi oda vis dar virpėjo, prisimindama keistą meilės ilgesį, glamonėjančias rankas ir gyvybe pulsuojančias lūpas, kurios sapne žadino geismą ir traukė panirti į jaudinančias ekstazės konvulsijas.

Kaip visa tai nutapyti? - aimanavo jo sukepusi širdis, nors ranka, paėmusi teptuką, drobėje jau liejo pirmuosius potėpius.

Šalia stovintis ąžuolas laimino jį ir jo kūrybą, oras prisipildė vyriško muskuso, ūktelėjo apuokas ir iš paslaptingos drevės pasklido laukinių gvazdikėlių ir pipirų dvelksmas.

Drobėje, apšviesta nežemiškos Visatos šviesos, sukosi nepažįstamoji. Nors jis tūkstantį kartų galėjo prisiekti, kad pažįsta jos kūną ir kvapą, kad yra iščiupinėjęs kiekvieną jos odos linkį ir atpažintų menkiausią plaukelį, augusį virš lūpos. Drobėje ji šypsojosi ir kvietė leisti dar sykį susitikti jų širdims ir begaliniam ilgesiui.

Kur ir kada? - klausė jo akys, klaidžiodamos po mišką, kuris nuščiuvęs klausėsi jų nebylaus pokalbio.

Čia ir dabar, - šaukė jos žvilgsnis, sielą užliejant paslaptingam miško vetiverijų vandenynui, kuris juos atplukdė iš sapno gelmių.

Vetiver Extraordinaire – beprotiškiausia sapno ekstazė, pažadinusi ilgesį kiekvienoje odos ląstelėje...