Initio Psychedelic Love

Aksominis vakaras pakimba virš miesto ir lėtai, lėtai leisdamasis glamonėja apnuogintus pečius, glosto nuogas rankas ir valiūkiškai bučiuoja įdegusias kojas, kurios mane neša pas jį. Jis – mano paslaptis, manoji euforija ir beprotybė. Mes susitinkame tik vakarui užliejus miestą, nesu jo mačiusi dienos šviesoje, kai rytinės rasos lašeliai pakimba rožės žiedlapiuose ar melsvas heliotropų kvapas ima vilioti vidudienio bites. Jis laukia manęs sutemus, pasislėpęs kvapniosios kanangos pavėsyje, kurios svaigūs geltoni žiedynai, primenantys jūros žvaigždes, svyra jam ant veido. Nematau jo akių, bet žinau – jo žvilgsnis klampus lyg miramedžio sakai, kuriems neįmanoma atsispirti. Jo lūpos pasičiumpa manąsias, mano kojos apsiveja jo liemenį ir svaiginantis hediono nektaras išsilieja naktyje. Mus apgaubia žvaigždėtas apsiaustas, kurio pakraščiuose noksta migdolai, o viduryje augantis sandalmedis paslaptingai prislopina vanilės ir bergamotės aromatus. Aušta. Jis tuoj išnyks, palikęs mane euforijoje, transe ir nebūtyje. Jis – mano paslaptis, mano beprotybė, manoji psichodelinė meilė, kurios jau ir vėl ilgiuosi...