Kajal Lamar

Šiandien visai nėra nuotaikos…

Nors ką aš čia pati sau meluoju – nuotaikos nebuvo vakar, praeitą savaitę ir beveik visą mėnesį. Ruduo įslinko ne tik į kiemą, bet ir į širdį. Dūšioje tuščia, tarsi kiemsargis būtų praėjęs ir viską skrupulingai iššlavęs. Nebeliko nei nukritusių lapų, nei sužvarbusios žolės. Net zylėms pribertų trupinių nebeliko. Visiška apatija ir tyla.

Draugės sako, kad man depresija, mama priekaištauja, kad išsidirbinėju, nežinodama ko noriu, darbdavys gal irgi mėgintų lipti ant sąžinės, bet jau visą savaitę jam nekeliu ragelio.

Vienu žodžiu – drybsau lovoje, tingiu kažką galvoti, nenoriu nei valgyti, nei melstis, nei mylėtis. Spengianti tuštuma sieloje, namuose ir šaldytuve. Abejingumas ima smelktis drėgme ir klotis dulkėmis ant grindų, kūno ir minčių likučio. Drybsau apdulkėjusi, alkana ir viskam abejinga. Ir man viskas dzin. Dzin. Dziiiiinnnn. Įsiklausau. Dzin, dzin, dzin. Kažkas įkyriai skambina į duris. Pakeliu nešukuotą galvą – tikrai skamba ne galvoje. Dzin, dzin, dzin. Nežiūrėdama nei į veidrodį, nei per akutę praveriu duris.

Nieko nelaukęs į mane plūsteli pasaulis ir apsivijęs kvapniausiais magnolijų žiedais, raudonomis uogomis apiberia lūpas, netikėčiausiais prieskoniais įtrina skruostus ir širdyje ima skleistis purpurinėmis rožėmis. Aromatas neleidžia nei akimirkai atsitokėti – jis skverbiasi gilyn, užimdamas vis stipresnes pozicijas ir vis aštriau įtraukdamas mane į dar niekada neregėtos jėgos sūkurį. O, Dievai, tai tobulumo viršūnė. Prisiekiu. Aš ekstazėje. Staiga suprantu, kad noriu valgyti ir mylėtis. Viešpatie, aš noriu gyventi, valgyti ir mylėtis. Tuoj pasikrausiu telefoną ir paskambinus JAM pasakysiu, kad laukiu. Aromatas neleis sumeluoti – JIS iš karto pajus kaip beprotiškai aš JO noriu..

Kajal Lamar – neįtikėtinas rudeniškos depresijos priešnuodis ir slapčiausių troškimų bomba, klampaus gintaro ir samanoto kašmyro glėbyje.