Roma Pantheon Cosi Blu

Tai tamsus, gūdus, bažnyčios drėgmės ir smilkalų kvapas.

Nors Bažnyčia niekada neskatino kvepalų naudojimo, tačiau smilkalai iki mūsų dienų išliko neatsiejama krikščioniškų apeigų dalis, o kvapios gyvos gėlės – įprasta bažnyčių ir koplyčių detale. Net maldos kyla į Dangų it simboliniai smilkalai, kai meldžiamasi rožiniais su kvapiais karoliukais.

Auksą išminčiai Jėzui dovanojo kaip karaliui, smilkalus (frankincenso dervą) – kaip Dievui, o mirą – kaip mirtingam žmogui.

VIEšPATS tarė Mozei: „Paimk kvapių balzamų – natofo, onychų ir galbano, – šių kvapiųjų balzamų, kartu su grynais smilkalais (frankincensu) po lygią dalį ir pagamink iš jų smilkalus, meistriškai sumaišytą mišinį, pasūdytą, gryną ir šventą. šiek tiek jo sugrūsi į miltelius ir jo dalį padėsi priešais Sandoros lenteles Susitikimo palapinėje, kurioje aš susitiksiu su tavimi. Jis bus jums ypač šventas. Kai darysite smilkalus pagal šio mišinio sudėtį, nedarysite jų sau, – laikysite juos šventais VIEŠPAČIUI. Kas tik darys nors truputį tokio pat sau pauostyti, bus pašalintas iš tautos“. (Iš 30,1-30,10).

Šventyklos, sakyklos kvapas susideda iš:

Bosvelijos,(Frankincense), Ambros, Benzoininio Stirako (augalas ant medžių),

Santalmedžio, Civetos, Vanilės, baltojo muskuso ir daugybės kitų sudėtinių dalių.

Ar pasaulyje tikrai nėra nieko švento?

Pabandom paragauti, kaip kvepia kvepalai, priskiriami šventyklų kvapui.