Valentino L'innocence de l'air

Atsibudusi Nathalie pravėrė langą ir įkvėpė aplinkui tvyrančios gaivos.

Lauke tvyrojo nepaprastas gėlių ir vaisių aromatas, dvelkiantis rytmečio žaluma ir vos pakirdusios saulės spinduliais.

Į žolę bumbtelėjo nukritęs mandarinas, vėjas paglostė rožės žiedlapius ir, atnešęs jūros ošimą, sūriu bučiniu prigludo prie Nathalie lūpų.

Moteris švelniai pasirąžė, dar sykį įkvėpė oro ir užvėrė langą.

Palatoje prie sienos stovėjo deguonies aparatas, viduje kvepėjo vaistais ir sterilia ligoninės švara.

Ant Nathalie lovos gulėjo atsainiai numesta deguonies kaukė, šalia rymojo stovas, ant kurio kabojo ką tik sulašintos lašalinės maišelis. Šis rytas – pirmasis po daugelio mėnesių, kuomet Nathalie gali kvėpuoti savarankiškai. Dabar ji beprotiškai troško kvėpuoti ir gyventi. Išgyventi kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, išbūti kiekviename sekundės blyksnyje, uosti pačius įvairiausius kvapus, mėgautis vėju, žiedlapiais, basomis bėgti per žolę ir visu kūnu įsikniaubti į jūros glėbį.

Nathalie gavo dar vieną galimybę, dar vieną šansą, dar vieną akimirką patirti viską, kas gyvenime svarbiausia…

L'innocence de l'air – pats tyriausias oro gurkšnis, paliestas į žemę nusileidusių angelų sparnų ir gaivaus vėjo bučinio, kuriame pražysta gražiausios Damasko rožės, išsiskleidžia gintaro kerai, nosį pakutena mandarinmedžio vaisių aromatas ir švelniai ant delno nutupia gyvenimas.