Xerjoff Lunosa

Šiąnakt bus ilgiausia metuose naktis, prie patiekalais nukrauto stalo rinksis žmonės, iš po staltiesės styros šiaudai, tyliai plevens žvakės ir pro vartelius, niekam nematant, į kiemą įslinks protėvių vėlės.

Ant stalo joms bus padėta po lėkštelę, bet jos nesiskubins į vidų ir, įdėmiai klausydamos žmonių pokalbių, kantriai lauks pasirodant Mėnulio.

Ne, dar ne pilnatis, bet jau beveik... Mėnulio šviesoje mirgės žvaigždės ir mažytės sniego dulkės, tarsi netyčia likusios ant lango.

Tolumoje skambės varpeliai, kažkur ūktels pelėda ir iš po medžio žievės virptelės atodūsis. Ir dar… ir dar vienas…

Tarsi magiška ranka mostelėjus visa begalinė giria pagaliau įkvėps gyvybės.

Laikrodžiams išmušus vidurnaktį – ilgiausia naktis ims trauktis.

Mėnulis kantriai ir stojiškai atlaikys šią nežemiškai ilgą naktį ir apsisiautęs pūgos apsiaustu bei riteriškai nusilenkęs dienos valdovei Saulei, padovanos ištvermingiausių medžių, gintarinių gėlių ir tabako aromatą, sukurtą Jo didenybės garbei.

Tamsiausios nakties kvepalų šleifas, nutįsęs debesų paklodėmis, nuguls ant stogų, gatvių ir, paklydęs vienplaukių žmonių plaukuose, pasklis po namus.

Šiąnakt, kvepėdami ilgiausia Mėnulio naktimi, prie stalo sėdės žmonės, kurie pusiau lauš duoną ir dalindamiesi šiluma, linkės vieni kitiems sveikatos, meilės, gausos, pilnatvės ir taikos...

Lunosa – gintarinių gėlių, medienos ir tabako dvelksmas, skriejantis Mėnulio žinutėmis, kurias gaus kiekvienas tikintis šviesa...